Aš stiprus su Erasmus+

Kaip liaudis sako: nėra to blogo, kas neišeitų į gerą arba netikėtai pasaulį užklupusio karantino posakis galėtų būti
„svajoti reikia atsargiai“. Daugelis garsiai svajojo apie darbą iš namų, apie tai, kad pabūtų namie su šeima, kad
galėtų ilgiau pamiegoti, kad spėtų išgerti dar neataušusią kavą, galima ir toliau būtų tęsti sąrašą, bet turbūt jau
suprantama, kad kitą kartą svajosime atsargiau, nes kai vienu metu apie tą patį svajoja milijonai žmonių, galime
prisišaukti keistą situaciją ir viskas staiga tarsi pradeda pildytis... Bet mes žmonės... tada anot sustoję, nurimę savo
namuose (juk esame saugioje aplinkoje) ir pasidžiaugę kol svajonės pildosi, greitai jomis persipildome ir vėl norime
grįžti į pradinę stadiją, kur praėjus šiek tiek laiko sakysime: jau pasiilgau darbo iš namų ir t.t....  Mes žmonės, visi
skirtingi, bet ir kažkuo panašūs... visi su savo mintimis, jausmais ir emocijomis... Apie tai kalba ir mūsų Erasmus+
projektas PSsmile (Socio-Emotional Capacity Building in Primary Education), siųsdamas post scriptum žinutę, kad nusišypsotume ir priimtume gyvenimą koks jis yra, priimtume save, kokie esame ir išmoktume atpažinti bei valdyti emocijas, jausmus, bendrauti, suprasti kitus (daugiau apie tai ką mes kuriame, link ko judame galite rasti (o kol kas gal galite kažko dar ir nerasti, nes projektas vystymosi stadijoje): http://pssmile.emundus.lt/ .

Ir kaip gi mums sekėsi to ilgo ir baisaus karantino metu? Ko mes išmokome ir kaip judėjome projekte?

Iš pradžių, kaip ir daugeliui, buvo adaptacijos periodas. Pokyčiai visada yra sunku, mūsų pasąmonėje tarsi
užkoduota, kad pokyčiai yra nesaugu ir palaipsniui atsiranda nerimas, baimė kas bus, kaip bus, o kaip visa tai reiks
įveikti, išlenda senų laikų ilgesys, kaip pavyzdžiui, geriausias mokymasis gali būti tik akivaizdiniu būdu, mintis vis
kamuoja patogumo norėjimas ir pan. Bet... kada tas tinkamiausias laikas išeiti už savo komforto ribų, išlipti iš tos
saugios dėžės, jei ne dabar, kai pats gyvenimas mums duoda šansą. Taigi ne vienas, o visi kartu, visas pasaulis
pradžioje skyrėme daug laiko naujų IKT įgūdžių, kompetencijų įgijimui ir tai tik į gerą, nes turbūt niekada nebūtume
pasiekę tokio IT raštingumo lygio kokį pasiekėme per 2 pastaruosius mėnesius ir tokio masiško kokį turime visame
pasaulyje. Ir būdami lengvoje šoko būsenoje, tarsi užpildyti adrenalino, ypatingai greitai viską išmokome ir
įsisavinome n naujų įrankių, perskaitėme n naujų straipsnių, pradėjome komunikuoti su n naujų žmonių, ir t.t., ir t.t.

Adaptacijos periodas labai ilgai netruko, nes supratome, kad reikia judėti toliau ir veikti, tai, kad nukelsime
terminus, geriau nebus, vėliau dėl to daugiau laiko veikloms neatsiras. Vadovavomės taisykle: mažiau laiko –
daugiau laiko. Nors buvome iš tiesų labai užimti: partneriams, kurie dirba universitete procesai iš akivaizdinių tapo
nuotoliniais, reikėjo staiga persiorientuoti; partneriams, kurie organizuodavo daug renginių, reikėjo perprasti naujas
tendencijas ir suprasti ko reikia auditorijai; mamoms, tėčiams naujas iššūkis tapti mokytojais, ir t.t. Taigi praėjus
adaptacijai visi susirinkome į vaizdokonferenciją pasidalinti kuo gyvename ir kaip judame tolyn. Iš tiesų buvo labai
gera vieniems kitus pamatyti ir ta sunki bendra pasaulinė situacija, panašūs rūpesčiai ir nauji iššūkiai mus dar labiau
vienijo. Nuo tos dienos kas savaitę ar kartą į dvi savaites skyrėme laiką susitikimams online, dalinomės įdomiais
straipsniais, idėjomis, paskaitomis ir kita medžiaga, planuodavome ir įgyvendinome projekte numatytas veiklas
labai nuosekliai, su dar didesne kokybe ir įkvėpimu. Dirbome intensyviai ir su džiaugsmu, pasiskirstėme grupėmis,
poromis kurdami veiklas, todėl nelikome kurti vieni ir jautėme dar didesnę atsakomybę vieni prieš kitus, turėjome
visada su kuo pasitarti ir buvome toje veikloje „online“. Daug bendravome, dalinomės mintimis, patarimais, ką
veikiame ir tai mums padėjo nepereiti į emocinę krizę, o dar daugiau, tapome kaip viena šeima.

Kai žmones skiria atstumas, o jis skyrė ne tik partnerius tarp šalių, bet ir žmones šalių ir miestų viduje, socialinis,
emocinis išgyvenimas išlieka pirmame plane, psichinė, emocinė būsena tampa vis labiau aktuali, todėl bendravimas
kokia bebūtų forma: videokonferencijos, telefonas ir pan. yra labai svarbus. O bendravime irgi buvo kur tobulėti:
išmokome labiau išklausyti vieni kitus, dažniau pasidomėti kaip jaučiamės, padėti vieni kitiems, valdyti ir padėti
valdyti emocijas, kalbėti po vieną, padėkoti, suprasti save ir kitą, užjausti ir dar daug kitų teigiamų ir gražių įgūdžių
bei emocijų ir jausmų sužydėjo mumyse.

Taigi nepamirškime kasdieną ir kelis ar keliolika kartų per dieną nusišypsoti sau ir aplinkiniams, ir pasaulis
nusidažys šviesiomis spalvomis.

PSsmile